Edgaras Lubys prisipažino, kur vaikų vežtis nedrįsta: Indijos patirtys sukrečia net patyrusį keliautoją

Dainininkas Edgaras Lubys-Amberlife Indijoje lankėsi apie dešimt kartų, tačiau ši šalis jam vis dar kelia dvejopus jausmus. Jį traukia senovinė kultūra, religijų gausa ir galimybė kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, bet kartu vargina stiprūs kvapai, chaosas, skurdas ir nuolatinis kultūrinis šokas.

„Žinių radijo“ laidoje „Lekiam į…“ atlikėjas prisiminė savo pirmąją kelionę į Indiją, papasakojo apie vietinių naudojamas gudrybes, Vakarų ir Rytų skirtumus bei paaiškino, kodėl į šią šalį kol kas nesiveža vaikų.

Pasak E. Lubio, Indijoje greitai priprasti nėra paprasta. Net ir sugrįžus ne pirmą kartą, kasdienybė šioje šalyje išlieka itin intensyvi ir labai skiriasi nuo vakarietiško gyvenimo.

Atlikėjas sakė, kad Indija ypač stipriai veikia pojūčius: saldumas čia būna maksimalus, aštrumas – taip pat, o smilkalų kvapas – itin ryškus. Nusileidus Delyje pasitinka smogas, daugybė žmonių ir iš pirmo žvilgsnio tvyranti netvarka. Vis dėlto, ilgiau pabuvus, joje galima įžvelgti tam tikrą tvarką – tik ji paremta kitokiomis taisyklėmis. E. Lubio teigimu, kultūrinis šokas neišnyksta net apsilankius šioje šalyje penktą kartą.

Pirmoji kelionė buvo kupina įtampos

Pirmąkart į Indiją dainininkas išvyko vienas. Prieš kelionę jis buvo girdėjęs pasakojimų apie apgautus ar į dar rimtesnes situacijas patekusius turistus, todėl vos įsėdęs į taksi iš Delio į Brindavaną liko labai budrus.

E. Lubys pasakojo visą kelią stebėjęs telefone rodomą maršrutą ir tikrinęs, ar vairuotojas važiuoja teisinga kryptimi. Galiausiai paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo pagrindo, tačiau naudodamas lietuvišką SIM kortelę už maršruto stebėjimą vėliau gavo beveik 100 eurų sąskaitą.

Susidomėjimas Indija atlikėją lydėjo nuo paauglystės. Maždaug trylikos ar keturiolikos metų jis perskaitė Hermanno Hesse’s „Sidhartą“, pradėjo domėtis budizmu, hinduizmu, religijomis ir Rytų filosofija. Kadangi tuomet informacijos buvo mažiau nei dabar, enciklopedijas jis skolindavosi iš kaimynų.

E. Lubį ypač žavėjo Indijos, kaip senosios kultūros lopšio, istorija ir religinė įvairovė. Jo manymu, šioje šalyje tarsi telpa visas pasaulis.

Apgaulė gali būti palydėta šypsena

Kelionėse po Indiją, pasak dainininko, būtina neprarasti budrumo. Nors šioje šalyje, kaip ir visur kitur, galima sutikti įvairių žmonių, turistams verta atidžiai tikrinti grąžą.

Atlikėjas prisiminė kartą su draugais gatvėje pirkęs arbatos. Už ją jis padavė 500 rupijų ir žinojo, kad turėtų atgauti 400. Tačiau, pasiėmęs puodelius ir atidavęs pinigus draugams, netrukus pastebėjo, kad pardavėjas grąžino tik 300 rupijų.

E. Lubys sakė, kad pardavėjas laikė likusią šimtinę, šypsojosi ir purtė galvą – tarsi tikrintų, ar pirkėjas pastebės bandymą jį apgauti. Pinigus galiausiai jis atidavė, tačiau dainininkas svarstė, kad nuėjus toliau jų galėjo ir nebeatgauti.

Vis dėlto į Indiją jį traukia ne vien netikėti nutikimai ar kultūriniai skirtumai. Atlikėjui didelį įspūdį daro vietinių žmonių pasirengimas dalytis tuo, ką turi, net jei jų gyvenimo sąlygos gerokai kuklesnės nei daugelio vakariečių.

E. Lubys pasakojo, kad žmonės, neturintys naujų automobilių, paskolų ar lizinguoto „Lexuso“, gali pasiūlyti vakariečiui užsukti, pavaišinti ir įdėti maisto į lėkštę. Toks svetingumas priverčia jį susimąstyti, kodėl žmogus, turintis tiek daug, kartais jaučiasi nelaimingas.

Po kelionių grįžęs į Lietuvą dainininkas kitaip vertina ir savo kasdienybę. Iš arti pamatytas skurdas, jo teigimu, leidžia geriau suvokti, kiek daug patogumų bei galimybių šiandien turime. E. Lubys pabrėžė, kad Lietuva niekada negyveno taip gerai, kaip gyvena dabar.

Varanasyje gyvenimas ir mirtis susilieja

Indijoje atlikėją taip pat stebina kitoks požiūris į mirtį. Vakaruose ji dažnai lieka nuo kasdienybės atskirta, o kai kuriose Indijos vietose mirtis matoma šalia įprasto gyvenimo.

E. Lubys prisiminė Varanasį – vieną svarbiausių hinduizmo piligrimystės miestų, kuriame prie Gango vyksta kremavimo ceremonijos. Jo teigimu, šiose vietose galima išvysti, kaip gyvenimas ir mirtis egzistuoja visai greta.

Dainininkas sakė, kad Vakarų visuomenėje mirtis dažnai tarsi paslepiama, o žmonės gyvena taip, lyg niekada nemirtų. Tuo metu Indijoje ji tampa matoma ir natūraliai įsilieja į kasdienį gyvenimą.

Nors pats į Indiją grįžta ne kartą, savo vaikų ten E. Lubys iki šiol nesivežė. Jis pripažino nedrįstantis to daryti, nes vaikams tokia aplinka, jo manymu, galėtų būti pernelyg intensyvi.

Tačiau žmonėms, turintiems tyrinėtojo ir ieškotojo dvasią, Indija, pasak atlikėjo, gali būti labai tinkama kryptis. Religinių įsitikinimų kelionei nebūtina – galima tiesiog pabūti, pajausti ir pamatyti. Šalis didelė ir įvairi: joje yra puikių kurortų, skirtingų žmonių, o kai kurie keliautojai renkasi prabangų poilsį ir iš viešbučio nė neišeina.