Lina manė, kad tai tik virusas: netikėti simptomai atskleidė agresyvią kraujo ligą

Kraujo vėžio diagnozė gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis, tačiau medicinos pažanga šiandien suteikia gerokai daugiau gydymo galimybių. Vienas ryškiausių pavyzdžių – lėtinė mieloidinė leukemija (LML), kuri taikinių terapijos dėka daugeliui pacientų tapo kontroliuojama lėtine liga.

LML prasideda kaulų čiulpuose, kai vienoje kraujodaros kamieninėje ląstelėje įvyksta genetinis pokytis. Dėl jo pradedama gaminti per daug baltųjų kraujo kūnelių. Iš pradžių šios ląstelės dar gali atlikti savo funkcijas, todėl liga neretai ilgą laiką nesukelia aiškių požymių. Negydoma ji gali pereiti į agresyvią fazę, panašią į ūminę leukemiją.

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Nacionalinio vėžio centro Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytoja hematologė Rūta Semaškevičienė pasakoja, kad galimi LML simptomai – nepaaiškinamas nuovargis, svorio kritimas, naktinis prakaitavimas, spaudimo ar sunkumo pojūtis kairėje pašonėje dėl padidėjusios blužnies ir greitas sotumas. Vis dėlto maždaug pusė pacientų nejaučia jokių negalavimų, o liga nustatoma atsitiktinai atlikus bendrą kraujo tyrimą, kuriame matomas gerokai padidėjęs leukocitų skaičius.

Diagnozei patvirtinti atliekamas bendras kraujo tyrimas su leukograma, kaulų čiulpų tyrimas ir chromosomų analizė, taip pat molekuliniam BCR::ABL1 pokyčiui nustatyti naudojamas PGR tyrimas. Šis tyrimas vėliau tampa svarbiausiu įrankiu vertinant gydymo veiksmingumą.

LML būdinga vadinamoji Filadelfijos chromosoma. Ji atsiranda 9-ajai ir 22-ajai chromosomoms apsikeitus dalimis, todėl susiformuoja sulietas BCR::ABL1 genas. Jis nuolat skatina ląsteles dalytis. Gydytoja pabrėžia, kad tai yra įgytas, o ne paveldimas pokytis – jis neperduodamas vaikams ir nėra paciento kaltės rezultatas.

Įprastai liga nustatoma lėtinėje fazėje, tačiau vienos pacientės atvejis buvo kitoks. LML jai iš karto diagnozuota agresyviausioje, blastinėje fazėje. Liga elgėsi kaip ūminė limfoblastinė leukemija ir buvo išplitusi į centrinę nervų sistemą.

Gydant pacientę iš pradžių buvo skirti gliukokortikoidai kartu su taikinių vaistu. Atsakui esant nepakankamam, pasirinktas stipresnis taikinys – ponatinibas. Vėliau skirta imunoterapija blinatumomabu. Šis vaistas sujungia leukemijos ląstelę su sveika paciento T ląstele, todėl imuninė sistema gali atpažinti ir sunaikinti piktybines ląsteles.

Po pirmojo blinatumomabo kurso liekamosios ligos neberasta nei kaulų čiulpuose, nei smegenų skystyje. Iš viso pacientei skirti keturi gydymo kursai, o visas intensyvus gydymas nuo diagnozės iki paskutinio kurso truko apie 10 mėnesių. Praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo diagnozės, pasiekta visiška remisija. Pacientė gyvena įprastą gyvenimą ir toliau vartoja palaikomąjį ponatinibo gydymą.

Ponatinibas pacientei suteikiamas bendradarbiaujant su pacientų vilties programa ir tarptautiniu ne pelno siekiančiu pasaulinės sveikatos fondu „The Max Foundation“. Fondas kartu su partneriais nemokamai užtikrina gyvybę prailginančius vaistus pacientams daugiau nei 80 šalių tiek laiko, kiek jų reikia.

Kaip pasikeitė LML gydymas

Iki šio amžiaus pradžios LML gydyta chemoterapinėmis tabletėmis, interferonu ir transplantacija. Šie metodai buvo sunkiai toleruojami ir daugeliui pacientų negarantuodavo ilgo gyvenimo.

2001 metais pasirodęs imatinibas iš esmės pakeitė situaciją. Tai buvo pirmasis vaistas, specialiai skirtas blokuoti BCR::ABL1 baltymą. Vėliau sukurti antrosios ir trečiosios kartos preparatai bei kitais mechanizmais veikiantys vaistai. Šiandien daugumos lėtinėje fazėje diagnozuotų ir veiksmingai gydomų pacientų gyvenimo trukmė yra artima bendrajai populiacijai.

Skirtingai nei chemoterapija, kuri naikina visas greitai besidalijančias ląsteles – tiek sergančias, tiek sveikas, – taikinių terapija veikia ligą sukeliantį baltymą. Todėl pacientai dažnai gali gydytis tabletėmis namuose, dirbti, keliauti ir gyventi įprastą gyvenimą.

Tačiau ne visi naujausi vaistai Lietuvoje kompensuojami. Ponatinibas, kuris gali būti vienintelė išeitis, kai kiti vaistai nebeveikia arba liga jiems atspari, mūsų šalyje nėra kompensuojamas. Dėl to Nacionalinis vėžio centras bendradarbiauja su pacientų vilties programa ir „The Max Foundation“.

Šalutiniai poveikiai ir gydymo kasdienybė

Gydymo metu pacientai gali jausti nuovargį, raumenų mėšlungį, patinimus, virškinimo sutrikimus ar pastebėti bėrimų. Atskirų vaistų poveikis skiriasi: vieni gali lemti skysčių kaupimąsi aplink plaučius, kiti paveikti širdį, kraujagysles, gliukozės ar cholesterolio kiekį. Todėl preparatas parenkamas atsižvelgiant į gretutines ligas.

Ne mažesnis iššūkis yra būtinybė vaistus vartoti ilgus metus ir nepraleisti dozių. Gydymo rezultatams svarbus reguliarumas. Su vaistais gali sąveikauti kiti preparatai, kai kurie maisto papildai ir greipfrutai, todėl apie juos būtina pasitarti su gydytoju. Jaunoms moterims taip pat svarbu iš anksto aptarti šeimos planavimą.

Daugumą nepageidaujamų reiškinių galima suvaldyti pakoregavus dozę arba pakeitus vaistą. Kai kuriems pacientams, kurie ilgą laiką buvo gydomi dėl lėtinės fazės ligos, pasiekė stabilią gilią molekulinę remisiją ir kuriems gydymas nebuvo nesėkmingas, gali būti svarstomas gydymo nutraukimas.

• Vaistai paprastai turi būti vartojami bent penkerius metus.
• Gili molekulinė remisija turi išlikti stabiliai kelerius metus.
• Liga visą laiką turi būti buvusi lėtinės fazės.

Maždaug pusei tokių pacientų liga po gydymo nutraukimo neatsinaujina. Vis dėlto pirmą pusmetį BCR::ABL1 tyrimas atliekamas kas mėnesį, vėliau – kas du, o dar vėliau kas tris mėnesius. Rodikliui padidėjus, gydymas atnaujinamas, ir beveik visiems pacientams liga vėl suvaldoma. Pacientams, kurių liga buvo agresyvios fazės, kaip Linai, gydymas tęsiamas nuolat.

Linos istorija: virusu palaikyti simptomai atvedė iki netikėtos diagnozės

Linos Ramanauskaitės liga prasidėjo nuo negalavimų, kuriuos ji palaikė virusine infekcija. Po įtemptos darbo savaitės penktadienį moteris pajuto didelį nuovargį, šeštadienį pakilo temperatūra. Kadangi panašiai jautėsi ir kolegė, Lina manė, kad abi susirgo virusu.

Kelias dienas ji dirbo iš namų, vaistais mažino temperatūrą ir laukė pagerėjimo. Ketvirtą dieną pradėjusios tinti ir skaudėti kojos paskatino kreiptis į medikus. Nors vienoje poliklinikoje pas gydytoją patekti nepavyko, Lina nuvyko į kitą gydymo įstaigą. Ten jos būklė buvo įvertinta, atlikti kraujo tyrimai, o gavus rezultatus moteris nedelsiant nusiųsta pas hematologus.

Po diagnozės prasidėjo maždaug 10 mėnesių trukęs gydymas. Linai teko ne kartą gulėti ligoninėje, o chemoterapija buvo ypač sunki: ją pykino, trūko jėgų, norėjosi tik miegoti ir tylėti.

Vis dėlto moteris stengėsi neprarasti optimizmo. Ligoninėje ją lankę psichologai ir psichoterapeutai pastebėjo jos vidinę stiprybę. Viena gydytoja ligos istorijoje pažymėjo, kad Lina turi daug vidinių resursų ir yra optimistė.

Apie galimybę nepasveikti Lina, pasak jos pačios, net negalvojo. Diagnozė sukėlė sukrėtimą, tačiau netrukus svarbiausiu klausimu tapo ne „kodėl man?“, o tai, ką reikia daryti toliau.

Moteris pabrėžia, kad sergant sunkia liga jai labai padėjo pasitikėjimas gydytojais. Ji ragina neieškoti atsakymų senose interneto istorijose ir nesivadovauti kitų žmonių patirtimis. Ypatingai šiltai Lina atsiliepia apie Santaros klinikų gydytojus, slaugytojus ir visą ją gydžiusią komandą.

Gydymui pasibaigus, Lina ir toliau vartoja paskirtus vaistus, reguliariai atlieka tyrimus ir lankosi pas gydytoją. Tai tapo įprasta jos kasdienybės dalimi.

Po ligos – naujas požiūris į gyvenimą

Praėjus pusantrų metų po gydymo, Lina sako besijaučianti gerai. Dėl sumažėjusio darbingumo ji kuriam laikui nusprendė nedirbti, tačiau laisvo laiko netrūksta. Moteris augina gėles ir daržoves, derliumi džiaugina artimuosius, dažnai susitinka su draugais.

Ji prisimena, kad ligos metu artimieji ir draugai nuolat laukdavo žinių apie jos savijautą ir tyrimų rezultatus. Dabar Lina sako neturinti blogų dienų ir džiaugiasi tuo, kaip susiklostė jos gyvenimas.

Sunki liga pakeitė jos požiūrį į laiką ir kasdienybę. Tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, įgavo kitą prasmę. Lina tiki, kad į gyvenimą reikia žvelgti pozityviai ir nepasiduoti.

Žmonėms, kurie tik išgirdo sunkią kraujo ligos diagnozę, ji pataria nebijoti, pasitikėti gydytojais, laikytis jų nurodymų ir suprasti, kad net sunkus etapas yra įveikiamas.

Rūta Semaškevičienė taip pat pabrėžia, kad baimė išgirdus žodį „leukemija“ yra natūrali, tačiau LML šiandien yra viena geriausiai suprantamų ir sėkmingiausiai gydomų kraujo vėžio formų. Daugumai pacientų ji tampa lėtine būkle, su kuria galima gyventi visavertį ir ilgą gyvenimą.

Gydytoja ragina nesiremti senomis internete rastomis prognozėmis, klausti visko, kas kelia nerimą, vaistus vartoti reguliariai, judėti, ilsėtis ir nebijoti artimųjų ar psichologo pagalbos. Pasak jos, pirmieji mėnesiai dažniausiai būna sunkiausi, o vėliau daugelis pacientų ligą ima vertinti kaip vieną savo gyvenimo dalį, bet ne visą gyvenimą.