Jie ryžosi neįtikėtinam pirkiniui: seną dvarą šeima bando išgelbėti nuo užmaršties

Ar seną dvarą įmanoma prikelti naujam gyvenimui? Pamiškės dvaro, dar vadinamo Paliesės dvaru (u. k. 400), istorija rodo, kad taip. Vis dėlto vien gražių planų neužtenka – būtinos žinios, kantrybė, specialistų pagalba ir finansinės galimybės.

Saulėtą šeštadienį sodyboje susitiko jos savininkai Giedrė ir Marius Navikai, Kultūros paveldo departamento Panevėžio–Utenos teritorinio skyriaus vedėja Rasuolė Kerbedienė, architektė ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Daina Vanagaitė-Garbanovienė bei architektė, kultūros paveldo ekspertė dr. Dalė Puodžiūkienė.

Apžiūrėjo sodybą ir aptarė, nuo ko pradėti

Susitikimas vyko ne prie formalios konferencijų stalo. Dvaro šeimininkai specialistėms parodė sodybos teritoriją ir pastatus, papasakojo apie jau atliktus darbus bei išdėstė ateities planus.

Vaikštant po dvarą diskutuota, kuriuos elementus būtina išsaugoti, kaip pradėti tvarkybą ir kokiais etapais sodybą būtų galima pritaikyti naujam gyvenimui. Apie susitikimą pranešė Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Giedrė ir Marius Pamiškės dvarą Panevėžio rajone įsigijo prieš keletą metų. Nuo tada jie patys rūpinasi sodyba, o priežiūros darbus finansuoja savo lėšomis. Šiemet šeima pateikė finansavimo paraišką, tikėdamasi gauti paramą tolesniam dvaro tvarkymui.

Istoriją padeda atskleisti išlikusios fotografijos

Navikams dvaras nėra vien pastatų kompleksas, kurį reikia suremontuoti. Jie siekia išsaugoti jo istoriją, ja dalytis ir perduoti ateities kartoms.

Šeimininkai renka istorinę medžiagą, ieško senų dokumentų, pasakojimų ir fotografijų. Jiems svarbu suprasti, kokia buvo ši vieta, kas joje gyveno ir kaip atrodė kasdienis dvaro gyvenimas.

Šią vasarą šeima užmezgė ryšį su viena Pamiškės dvaro palikuonių, gyvenančia Lenkijoje. Ji apsilankė buvusiame šeimos dvare ir pasidalijo išsaugotomis senomis dvaro bei savo šeimos nuotraukomis.

Šie vaizdai leidžia geriau pažinti ne tik pastatų praeitį, bet ir žmones, gyvenusius sodyboje, jos aplinką bei anuometinį gyvenimą. Surinkta medžiaga bus svarbi atkuriant ir tyrinėjant Pamiškės dvaro istoriją.

Specialistės pasiūlė pirmiausia parengti valdymo planą

Susitikime aptarta dabartinė sodybos būklė, ateities vizija, planuojami tvarkybos ir statybos darbai.

Ekspertės rekomendavo pirmiausia parengti išsamų dvaro sodybos valdymo planą. Jis padėtų nustatyti prioritetus, darbus organizuoti nuosekliai ir etapais, išvengti chaotiškų sprendimų bei išsaugoti vertingąsias kultūros paveldo savybes.

Toks planas turėtų padėti dabartinę šeimos svajonę paversti konkrečia ir įgyvendinama programa.

Pamiškės dvaras šiandien yra tarsi tarp dviejų laikotarpių. Vienoje pusėje – laiko paveikti pastatai, kuriems reikia profesionalios priežiūros ir investicijų. Kitoje – jauna šeima, pasiryžusi sodybą išsaugoti, besidominti jos praeitimi ir ieškanti būdų suteikti jai naują paskirtį.

Dabar svarbiausia, kaip padėti Giedrei ir Mariui Navikams įgyvendinti sumanymą ir užtikrinti, kad Pamiškės dvaras išliktų ateities kartoms. Kultūros paveldas gyvas tol, kol atsiranda žmonių, pasirengusių juo rūpintis. Pamiškės dvaras tokius žmones jau turi, tačiau jų planams įgyvendinti dar reikalingos galimybės.

Ką pasakoja dvaro istorija?

Kultūros vertybių registre nurodoma, kad pirmieji Pamiškės dvaro savininkai nėra žinomi. Daugiau informacijos išliko iš laikotarpio, kai dvaras priklausė Jasenskiams. G. Petkevičaitė-Bitė rašė, kad savininkas Vaitiekus Jasenskis dalyvavo 1863 m. sukilime.

1866 m. dvarą paveldėjo Konstantinas Jasenskis. XIX a. pabaigoje jam priklausė 152 dešimtinės tinkamos žemės, 8 dešimtinės netinkamos žemės ir 40 dešimtinių miško. Dvaro ūkis buvo prižiūrimas pavyzdingai.

1903 m. dvare buvo trys ūkiniai kiemai, kuriuose gyveno 19 žmonių, o 1923 m. – 12 ūkių ir 47 gyventojai. Nepriklausomos Lietuvos metais dvarą valdė Stanislovas Jasenskis. Lietuvą aneksavus Sovietų Sąjungai, jis pasitraukė iš dvaro ir Subačiaus valsčiuje dirbo kelių meistru. 1944 m. dvaras buvo nacionalizuotas.