Edgaras Lubys į Indiją grįžta vėl ir vėl, bet vaikų ten neveža: kas jį šioje šalyje vis dar šiurpina?

Dainininkas Edgaras Lubys-Amberlife Indijoje yra lankęsis maždaug dešimt kartų, tačiau ši šalis jam tebėra kupina prieštaringų išgyvenimų. Jį žavi senoji kultūra, religijų įvairovė ir galimybė kitaip pažvelgti į savo gyvenimą, tačiau kartu vargina intensyvūs kvapai, chaosas, skurdas ir nuolatinis kultūrinis šokas.

„Žinių radijo“ laidoje „Lekiam į…“ atlikėjas prisiminė pirmąją kelionę į Indiją, pasakojo apie vietinių gudrybes, Vakarų ir Rytų pasaulių skirtumus bei paaiškino, kodėl į šią šalį kol kas nesiryžta vežtis vaikų.

Anot E. Lubio, Indijoje net ir pakartotinai apsilankius neįmanoma visiškai atsipalaiduoti ar nustoti stebėtis. Šalies kasdienybė gerokai skiriasi nuo vakariečiams įprastos aplinkos.

Atlikėjas sakė, kad Indija ypač stipriai veikia pojūčius: jei maistas saldus, jis būna itin saldus, jei aštrus – ypač aštrus, o smilkalų kvapas tvyro labai intensyviai. Nusileidus Delyje pasitinka smogas, daugybė žmonių ir iš pirmo žvilgsnio tvyranti betvarkė. Vis dėlto vėliau, pasak jo, galima pastebėti, kad šiame chaose egzistuoja savitos taisyklės. Kultūrinis šokas, E. Lubio teigimu, ištinka kaskart, net ir atvykus penktą kartą.

Pirmoji kelionė buvo kupina įtampos

Pirmą sykį į Indiją dainininkas keliavo vienas. Iš Delio taksi automobiliu vykdamas į Brindavaną jis nuolat galvojo apie prieš kelionę girdėtas istorijas apie apgautus ar pagrobtus turistus.

Vairuotojo elgesys kelionės pradžioje jam sukėlė dar daugiau įtarimų, todėl po skrydžio pavargęs atlikėjas laikė įjungtą telefoną ir sekė maršrutą. Galiausiai paaiškėjo, kad automobilis važiuoja teisingai, tačiau už naudojimąsi lietuviška SIM kortele stebint kelionę jis vėliau gavo beveik 100 eurų sąskaitą.

Indija E. Lubį domino dar nuo paauglystės. Maždaug trylikos ar keturiolikos metų perskaitęs Hermanno Hesse’s „Sidhartą“, jis susidomėjo budizmu, Buda, Rytų filosofija ir religijomis. Kadangi tuo metu informacijos buvo mažiau, atlikėjas skolindavosi kaimynų tarybinę enciklopediją ir joje ieškodavo su hinduizmu susijusių vaizdinių bei žinių.

Indiją jis vadina senosios kultūros lopšiu, kuriame religijų įvairovė leidžia pasijusti taip, tarsi ten tilptų visas pasaulis.

Apgaulė gali slėptis už šypsenos

Kelionėse po Indiją, anot dainininko, svarbu išlikti atidiems. Nors šalyje galima sutikti įvairiausių žmonių, jis pataria kruopščiai tikrinti grąžą.

E. Lubys prisiminė kartą su draugais gatvėje pirkęs arbatos. Pardavėjui jis padavė 500 rupijų ir žinojo, kad turėtų atgauti 400. Tačiau pasiėmęs puodelius bei atidavęs pinigus draugams netrukus pastebėjo, kad jam grąžinta tik 300 rupijų.

Paklaustas pardavėjas laikė trūkstamą šimtinę ir šypsojosi, tarsi tikrintų, ar pirkėjas pastebės bandymą jį apgauti. Galiausiai pinigus jis grąžino, tačiau, atlikėjo manymu, nuėjus toliau jų galėjo ir nebeatgauti.

Vis dėlto į Indiją E. Lubį traukia ne vien netikėti nutikimai ar kultūriniai skirtumai. Jam didelį įspūdį daro vietinių žmonių pasirengimas dalytis tuo, ką turi, net jei jų gyvenimo sąlygos gerokai kuklesnės nei daugelio vakariečių.

Dainininkas sakė pastebintis vietinių pasitikėjimą Dievu, aukštesne valia ir pačiu gyvenimu. Žmogus gali neturėti naujo automobilio, paskolos ar lizinguoto „Lexuso“, tačiau vis tiek pakviesti atvykusį vakietį pavalgyti ir įdėti maisto išsinešti. Toks svetingumas, pasak E. Lubio, priverčia susimąstyti, kodėl žmogus, turintis gerokai daugiau, kartais jaučiasi nelaimingas.

Po kelionių grįžęs į Lietuvą atlikėjas kitaip vertina kasdienius patogumus. Iš arti pamatytas skurdas, jo teigimu, leidžia geriau suvokti, kad šiandien gyvename labai gerai, o dabartinės Lietuvos ekonominės galimybės ir buities sąlygos ankstesnėms kartoms nebuvo savaime suprantamos.

Varanasyje gyvenimas ir mirtis vyksta greta

E. Lubį taip pat paveikė Indijoje kitoks santykis su mirtimi. Vakarų kultūroje ji dažnai slepiama nuo kasdienio gyvenimo, o kai kuriose Indijos vietose gyvenimo pabaiga matoma visai šalia įprastų scenų.

Atlikėjas prisiminė Varanasį – vieną svarbiausių hinduizmo piligrimystės miestų, kuriame prie Gango upės vyksta kremavimo ceremonijos. Ten, pasak jo, gyvenimas ir mirtis yra greta, todėl ši patirtis leidžia kitaip pažvelgti į žmogaus laikinumą.

Nors Indijoje lankosi ne pirmą kartą, savo vaikų į šią šalį E. Lubys iki šiol nesivežė. Jis mano, kad jiems tokia aplinka galėtų būti pernelyg intensyvi.

Atlikėjo teigimu, Indija ypač tinka žmogui, turinčiam tyrinėtojo ir ieškotojo dvasią. Norint ją aplankyti nebūtina turėti religinių įsitikinimų – galima tiesiog pabūti, pajausti ir pamatyti. Šalis yra labai didelė ir įvairi: joje netrūksta nei kurortų, nei skirtingų žmonių, o kai kurie keliautojai į Indiją vyksta prabangiai ilsėtis ir visą laiką praleidžia viešbutyje.