Ji laukė išrašymo, bet į namus grįžo viena: Mato istorija, kurios Julija nepamirš niekada

„Tą pirmadienį turėjau parsivežti Matą iš ligoninės, tačiau namo grįžau viena“, – apie skaudžiausią savo gyvenimo patirtį pasakoja Julija Plačienė.

Prieš aštuonerius metus moteris susilaukė trečiojo vaiko. Matas gimė gerokai per anksti, o jo gyvybė užgeso ligoninėje taip ir negrįžus namo.

Spalio 15-ąją, minint Nėštumo ir kūdikio netekties atminimo dieną, Julija pasidalijo savo šeimos istorija. Ji pasakoja apie kelią, kurį tenka nueiti vaikelį praradusiems tėvams, galimybės pabūti su mažyliu paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis svarbą ir tai, kad aplinkinių elgesys ne visada padeda išgyventi netektį.

Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ duomenimis, Lietuvoje kasmet anksčiau laiko gimsta apie 5–6 proc. naujagimių. Nors neišnešiotų kūdikių išgyvenamumas šalyje yra aukštas, priešlaikinis gimimas vis dar išlieka pagrindine vaikų iki penkerių metų mirties priežastimi.

Viešai apie savo išgyvenimus Julija ryžosi kalbėti tik po daugelio metų. Po Mato netekties jai atrodė, kad niekas negali suprasti jos skausmo. Ji taip pat nebuvo girdėjusi istorijos apie neišnešiotą kūdikį, kurio gyvenimas baigėsi liūdnai. Būtent todėl šiandien ji nori papasakoti apie save ir sūnų.

Ji prisimena tuo metu manusi esanti vienintelė, kuriai nepavyko, ir išgyvenusi stiprų savęs kaltinimo etapą.

Matas gimė 29-ąją nėštumo savaitę

Dėl netikėtai prasidėjusio priešlaikinio gimdymo Matas pasaulį išvydo vos 29-ąją nėštumo savaitę. Jis buvo 34 cm ūgio ir svėrė 900 gramų.

Pagimdžiusi Julija neišgirdo kūdikio verksmo ir iš pradžių net nemanė, kad jis gyvas. Apie tai, kad sūnus išgyveno, jai pasakė vyras, pamatęs Matą prijungtą prie aparatų ir su kojinytėmis.

Apie neišnešiotus kūdikius moteris tuomet beveik nieko nežinojo. Sūnų ji pamatė ne iš karto, nes po gimdymo dėl stipraus uždegimo pati turėjo būti gydoma.

„Kai nuėjau ir pamačiau savo sūnų, niekaip nesupratau to vaizdo. Man atrodė, kad tai kažkas neįtikėtino“, – prisimena Julija.

Matas pats nekvėpavo, be to, jam teko įveikti sepsį, atlikti žarnyno operaciją ir perpilti kraują. Vis dėlto kūdikis pamažu augo ir stiprėjo. Galiausiai jis buvo iškeltas iš reanimacijos ir kartu su mama perkeltas į kitą skyrių.

Ten pagrindinė Mato priežiūra teko Julijai. Ji turėjo išmokti reguliuoti deguonies tiekimą, stebėti kraujo prisotinimą deguonimi ir reaguoti, kai kūdikis nustodavo kvėpuoti. Tokiems mažo svorio neišnešiotiems naujagimiams tai nėra neįprasta – jiems gali staiga kristi saturacija, todėl juos tenka žadinti.

Gyvenimas pagal žadintuvo signalą

Laikui bėgant Julija įgijo daugiau pasitikėjimo savimi ir išmoko rūpintis sūnumi. Ji maitino Matą, stebėjo jo kvėpavimą, o galiausiai kūdikiui buvo nuimti papildomą deguonį tiekiantys „ūseliai“ – Matas pradėjo kvėpuoti savarankiškai.

Kartu su kita mama palatoje Julija visą mėnesį maitino mažylius kas tris valandas. Poilsio beveik nebuvo, todėl nuolat reikėjo laikytis budrumo ir nustatyti žadintuvą.

Ligoninėje Matas ne tik išmoko kvėpuoti, bet ir priaugo svorio. Tai buvo vienas svarbiausių kriterijų sprendžiant, kada jis galės išvykti namo. Artėjant Kalėdoms, šeima jau ruošėsi Julijos ir sūnaus sugrįžimui.

Šeima net pardavė butą ir pradėjo ieškoti namo, nes su trimis vaikais turimame būste būtų buvę per ankšta. Pirmoji iš ligoninės išvyko Julijos palatos draugė, o Matui tuo metu trūko vos kelių šimtų gramų.

Julija kasdien laukdavo svėrimo ir sprendimo, ar jau galima keliauti namo. Matas svėrė apie 2 kilogramus – tai buvo riba, nuo kurios neišnešioti kūdikiai galėjo būti išleidžiami. Visą savaitgalį ji įsivaizdavo, kaip netrukus su sūnumi grįš į šeimą.

Rytą ligoninės duris ji paliko viena

Paskutinę ligoninėje praleistą dieną Julija beveik visą laiką laikė Matą prie savęs. Ji paprašė leisti sūnui miegoti šalia jos lovoje, o medikai tam neprieštaravo.

Moteris buvo taip išsekusi, kad nebeužfiksavo, ar po trijų valandų suskambo jos žadintuvas. Apie 3 val. nakties pabudusi ji pabučiavo Matą į kaktą ir suprato, kad kūdikis yra šaltas.

Julija nubėgo ligoninės koridoriumi šaukdama, kad sūnus nekvėpuoja. Pamainos gydytoja greitai paėmė Matą, suvyniojo jį į pleduką ir išnešė į gretimą kabinetą. Prijungus aparatūrą paaiškėjo, kad jo širdis neplaka. Pasak Julijos, Matas tiesiog nustojo kvėpuoti.

Kūdikis buvo skubiai perkeltas į reanimaciją. Po širdies masažo jo širdis vėl pradėjo plakti, tačiau Julija buvo išrašyta namo. Prie reanimacijos durų ji meldėsi kartu su kita mama, o po maždaug dviejų valandų susirinko daiktus ir išvyko.

„Matas užgeso mums ant rankų“

Dar mėnesį Matas praleido intensyviosios terapijos skyriuje. Nepaisant medikų pastangų, iš komos jis nepabudo. Nebuvo aišku, kiek laiko kūdikis nekvėpavo ir kokią žalą tai galėjo padaryti jo smegenims. Matui buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.

Po vienos iš jų šeima sulaukė gydytojų skambučio. Medikai pranešė, kad Matas greičiausiai neatlaikė operacijos, jo pulsas ir saturacija retėja, todėl artimieji turėtų atvykti.

Supratusi, kad šeima vyksta atsisveikinti, Julija kartu su artimaisiais dvi valandas buvo su Matu. Gydytojai leido jį paimti ant rankų ir šeimą atskyrė širmomis.

Matas mirė artimųjų glėbyje. Jo mirties laikas buvo užfiksuotas 17 valandą. Net praėjus aštuoneriems metams Julija šią dieną prisimena iki smulkiausių detalių.

Nors atsisveikinti su sūnumi buvo nepaprastai sunku, moteris sako, kad dar sunkiau būtų buvę neturėti galimybės paskutinį kartą pabūti kartu. Jai atrodytų, lyg iš jos būtų atimtas vaikas ir neleistą jo išlydėti.

Po netekties norėjo tik ramybės

Po kelių mėnesių Julija grįžo į darbą. Ji prisimena nežinojusi, kaip žiūrėti kolegoms į akis, nes žmonės klausinėjo, kas nutiko. Kiekvienas toks klausimas sugrąžindavo ją į skausmingus išgyvenimus ir sukeldavo ašaras.

Vienu metu, pasak moters, nebuvo nė dienos be verkimo. Ji nenorėjo su niekuo dalytis tuo, ką išgyvena, todėl jai netiko ir įprastas psichoterapijos būdas. Siekdama susigrąžinti vidinę ramybę, Julija pakeitė darbą, atsisakė alkoholio ir grįžo prie piešimo, kuriuo nebuvo užsiėmusi nuo mokyklos laikų.

Tapymas jai tapo terapija, kurioje nereikėjo nieko aiškinti ir atsakinėti į klausimus. Trijų valandų pamokose, užsidėjusi ausines, ji tarsi atsidurdavo kitame pasaulyje. Laiką jai primindavo tik mokytoja, palietusi petį ir pranešusi, kad užsiėmimas baigėsi.

Dabar Julija ne tik tapo, bet ir veda mandalų piešimo terapiją – tai tapo pagrindine jos veikla. Atsakymus, kodėl gyvenimas jai atsiuntė tokį išbandymą, moteris rado ne iš karto. Ji sako, kad po Mato mirties jos supratimas keitėsi po penkerių, šešerių ir septynerių metų, o praėjus aštuoneriems metams pagaliau jaučiasi rami kaip niekada.

Gedėjimas kiekvienam žmogui yra kitoks

Neišnešiotų kūdikių šeimas po priešlaikinio gimdymo ar vaikelio netekties konsultuojanti psichologė, psichoterapeutė-kandidatė Evelina Sabaitytė pabrėžia, kad gedulas yra autentiškas ir kiekvienam žmogui pasireiškia skirtingai.

Vieni gedintys žmonės jaučiasi aplinkinių nesuprasti, nes apie netektį su jais nekalbama arba elgiamasi taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Kiti, priešingai, nori, kad aplinkiniai pernelyg nekeltų netekties temos ir netikėtai nepriverstų apie ją kalbėti.

Pasak specialistės, tinkamas buvimas šalia priklauso nuo žmogaus emocinės brandos, asmeninės patirties ir požiūrio. Riba tarp palaikymo ir spaudimo yra labai plona bei kiekvienam gedinčiajam skirtinga.

E. Sabaitytė teigia, kad artimiesiems reikia brandos ir empatijos, kad jie galėtų priimti gedinčio žmogaus bejėgystę bei skausmą, o ne bandytų kuo greičiau jį „sutaisyti“ ar sugrąžinti į ankstesnę būseną.

Specialistė taip pat ragina vaikelio netekusius tėvus patiems aiškiai pasakyti, kokio elgesio iš aplinkinių jiems reikia. Vieniems svarbu, kad jų nelankytų, neskambintų ir leistų gedėti privačiai. Kiti nori, kad artimieji atvyktų, pagamintų maisto ar tiesiog pabūtų šalia.

Gedinčios šeimos gali paprašyti uždegti žvakutę bažnyčioje ar namuose, taip mintimis pabūnant kartu. Nors pačią sunkiausią gyvenimo akimirką įvardyti savo poreikius nėra lengva, tai gali padėti artimiesiems suprasti, kaip elgtis.

Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“ vienija didžiausią neišnešiotų kūdikių ir jų šeimų bendruomenę Lietuvoje bei teikia visapusišką ir tęstinę pagalbą su priešlaikiniu gimdymu susidūrusioms šeimoms.

Pagalbos ir paramos linija tėvams bei kitiems neišnešiotų kūdikių artimiesiems visą parą pasiekiama telefonu +370 612 03800 arba el. paštu [email protected]. Netektį išgyvenančioms šeimoms pagalbą ir bendrystę taip pat teikia bendruomenė „Angelo mama“.