Justino Jankevičiaus scenos partnerė prabilo apie jo paslaptį: iki šiol nežino, kada jis kalba rimtai

„Pamenu, pirmasis mano vairavimo instruktorius mane nuolat skatindavo: „Giedrute, gaziuko gaziuko, gaziuko!“ – juokiasi humanistinių ceremonijų vedėja ir Rytų kovos menus praktikuojanti aktorė Giedrė Pupalaigė.

Ji prisimena, kad dvyliktoje klasėje, po pamokų ir korepetitorių, kartu su tėvais sėsdavo į automobilį ir važinėdavo tais pačiais, jau pabodusiais maršrutais. Vairavimo egzaminą G. Pupalaigė išlaikė po metų. Šią patirtį jai priminė Roberto Kuliūno režisuota komedija „Instruktorius“, kurios scenarijų parašė humoristai Dominykas Klajumas ir Benas Lastauskas.

Filme, Lietuvos kino teatrus pasieksiančiame paskutinėmis spalio dienomis, aktorė įkūnija pagrindinio veikėjo Martyno sužadėtinę Indrę.

Martynas – pasikėlęs, tačiau geros širdies vilnietis. Dėl nelaimingo atsitikimo ir savo paties arogancijos jis praranda vairuotojo pažymėjimą. Jo nėščiai sužadėtinei tai tampa paskutiniu kantrybės lašu, todėl moteris susirenka daiktus ir išvyksta pas tėvus.

Norėdamas susigrąžinti mylimąją, Martynas pasiryžta bet kam, kad tik atgautų teises. Tačiau neįprasta vairavimo mokykla ir dar keistesnis instruktorius iš jo pareikalauja kur kas daugiau nei gebėjimo taisyklingai pastatyti automobilį.

Filmo kūrėjai sako, kad už kuriozinių situacijų slypi istorija apie vyrą, kuris per ilgai vengė suaugti.

Apie darbą filme, partnerystę su Justinu Jankevičiumi ir naujas patirtis G. Pupalaigę kalbino Laisvė Radzevičienė. Aktorės prašymu, kalbos stilius netaisytas.

Sprendimas išvykti jai nėra svetimas

Filme Indrė palieka sužadėtinį ir išvyksta pas tėvus. G. Pupalaigė neslėpė pati kadaise priėmusi panašų sprendimą, todėl suprantanti, koks sudėtingas gali būti toks pasirinkimas. Pasak jos, ši asmeninė patirtis padėjo geriau suvokti Indrės vidinę kelionę ir pajusti pagarbą jos gebėjimui nubrėžti ribas bei prisiimti atsakomybę už savo laimę.

Aktorė teigė, kad Indrės elgesys jai atrodė natūralus ir intuityvus, todėl filmavimo aikštelėje nekilo noro svarstyti, jog pati pasielgtų kitaip, nors scenarijų kūrė vyrai.

G. Pupalaigė gyrė scenaristus už daugiasluoksnį moters personažą. Jos teigimu, Indrė filme tampa ne tik Martyno siekiu, bet ir jo vidinės transformacijos priežastimi. Ji nėra vien dekoratyvus vyro priedas – moteris turi aiškias vertybes, priima ryžtingus sprendimus ir neleidžia sau tapti aplinkybių auka.

Apie atsakomybę ir moterų vaidmenį

Kalbėdama apie tai, kodėl moterys dažnai primena vyrams, kad metas tapti atsakingesniems, aktorė pripažino neturinti vieno atsakymo. Jos manymu, moterims visuomenė vis dar priskiria daug pareigų, kurios joms neturėtų priklausyti, o tokia situacija gali būti aplinkinių sistemų pasekmė.

Kita vertus, G. Pupalaigė pastebi, kad moterys neretai turi stiprų norą saugoti, priglausti ir išjausti. Vis dėlto ji pabrėžė nenorinti apibendrinti, nes mato ne vieną atvejį, kai būtent vyrai greičiau išmoksta prisiimti įvairias atsakomybes.

Apie Justiną Jankevičių aktorė kalba su šypsena

Darbas su Justinu Jankevičiumi ir humoristų komanda G. Pupalaigei buvo pirmoji tokia patirtis. Ji sakė, kad J. Jankevičius natūraliai gyvena komedija ir dažnai sugeba prajuokinti visiškai rimtu veidu.

Aktorė prisipažino iki šiol negalinti pasakyti, kada Justinas su ja kalbėjo rimtai, o kada juokavo. Vis dėlto, pasak jos, režisieriaus Roberto Kuliūno aplinkoje D. Klajumas buvo susitelkęs į darbą. Nors pokštų netrūko, jie padėjo sumažinti įtampą tarp Indrės ir Martyno scenų.

Kadangi Indrė buvo bene vienintelis rimtas filmo personažas, G. Pupalaigei nereikėjo nuolat stengtis prajuokinti žiūrovų – ši užduotis teko tai geriausiai išmanantiems kolegoms. Ji sako kol kas negalinti įvertinti, kuri komedijos pusė jai sekasi geriau, tačiau tikisi ateityje išbandyti abi.

Į filmavimo aikštelę atsinešė teatro patirtį

Aktorė dialogus filme įvertino kaip įtikinamus. Ji pati rašo tekstus ir mano, kad dialogai yra vienas svarbiausių gero siužeto elementų. G. Pupalaigės manymu, dialogų kūrimas turi daug bendro su teatru – ar jie tinkamai skamba, paaiškėja tik tada, kai juos ištari.

Scenaristams teigiant, kad po filmo atsiras nauja žvaigždė, G. Pupalaigė pirmiausia pabrėžė esanti dėkinga režisieriui R. Kuliūnui ir scenaristui D. Klajumui, kurie patikėjo ja atrankose ir suteikė galimybę vaidinti. Ji neslėpė, kad šį darbą vertina kaip didžiulį įvykį ir dėl jo džiaugiasi kaip vaikas.

Į filmavimo aikštelę aktorė atsinešė supratimą, kaip būti geru partneriu: neskubėti atsakyti, pirmiausia išgirsti ir apmąstyti. Ji taip pat vadovavosi principu, kad tiek teatre, tiek kine būtina išlikti personažu net tada, kai kamera nukreipta ne į tave.

Iš projekto G. Pupalaigė išsinešė daugiau patirties, kaip po juokų greitai sugrįžti į rimtą vaidmenį, galimybę išbandyti stiprias emocijas ir pajusti komandos palaikymą bei pasitikėjimą.

Didžiausia svajonė – biografinis vaidmuo

Aktorė neišskiria vieno vaidmens kaip profesinio lūžio. Jos teigimu, kiekvienas personažas gali atskleisti skirtingas aktoriaus spalvas, jei tik suteikiama tokia galimybė. Kūryboje jai svarbu išlikti chameleonu ir nebūti apibrėžtai vieno tipo vaidmeniu.

G. Pupalaigę labiausiai traukia gilūs, daugiasluoksniai personažai, kurių neįmanoma iškart perprasti. Jai taip pat svarbi režisieriaus ir visos kūrybinės komandos įtaka, o bet kokio darbo pagrindu laiko pagarbą ir žmogiškumą.

Aktorė laukia vaidmenų, kurie leistų išeiti iš įprastų rėmų ir ieškoti priežasčių pateisinti savo personažą. Didžiausia jos svajonė – suvaidinti biografiniame filme ar spektaklyje, perimti kito žmogaus kūno kalbą, manieras ir mąstymą. G. Pupalaigės nuomone, būtent tai yra didžioji aktoriaus meistrystė.

Humanistinės ceremonijos tapo pašaukimu

Kelias į humanistinių vestuvių ceremonijų vedimą prasidėjo tuomet, kai pati būdama nuotaka G. Pupalaigė suprato norinti atsidurti ceremonmeisterės vietoje.

Rašymas ir vaidyba, pasak jos, yra sritys, kurios ją labiausiai išpildo, todėl jų sujungimas tapo netikėtu aukso viduriu, suteikusiu ir stiprų prasmės pojūtį. Ji švenčia antrojo sezono su „HIA“ pabaigą ir sako šios veiklos nelaikanti darbu. Jai tai veikiau pašaukimas bei noras kurti grožį ir prasmę – tiek sujungiant žmones, tiek juos išlydint.

Nhat Nam – ne tik sportas

Rytų kovos menai Nhat Nam G. Pupalaigei reiškia daugiau nei pomėgį ar sporto šaką. Ji tai apibūdina kaip fizinį ir dvasinį tobulėjimą, kuriame lavinamas ne tik kūnas, bet ir protas. Be koordinacijos, mobilumo ir technikos, čia praktikuojama meditacija bei sąmoningumas.

Ėjimą per žarijas, stovėjimą ant stiklų ar užkasimus aktorė vertina ne kaip būdą pademonstruoti ego, o kaip galimybę mokytis valdyti kūną ir mintis. Trenerį bei Nhat Nam federacijos prezidentą Petrą Golovač ji vadina savo gyvenimo vedliu, su kuriuo saugu susipažinti su baimėmis ir geriau suprasti save.

Nhat Nam praktikos G. Pupalaigę moko išbūti nepatogiose situacijose, priimti aplinkybes ir išlaikyti ramybę. Ji pripažįsta, kad šioje srityje vis dar mokosi.

Komedija „Instruktorius“ Lietuvos kino teatruose rodoma nuo spalio 30 dienos. Filme vaidina J. Jankevičius, D. Klajumas, Ramūnas Rudokas, Giedrė Pupalaigė, Gytis Pintulis, Dovydas Stončius, Indrė Endriukaitė, Rasa Marazaitė ir Konstantinas Kučko.

Filmo režisierius – R. Kuliūnas, scenarijų parašė D. Klajumas ir B. Lastauskas. Filmą prodiusavo Deividas Misiulis, Mantvidas Žalėnas, Gediminas Struckas ir Titas Motuzas.