Močiutės parinktas vardas verčia jį kartoti ne kartą: Jovaidė atskleidė, kaip šis pasirinkimas pakeitė jos gyvenimą

Jotvingių gimnazijoje anglų kalbos mokytoja pirmus metus dirbanti Jovaidė Suodaitytė sako, kad jos vardas giminėje – vienintelis toks neįprastas. Jį, atsivertusi vardų knygą, išrinko močiutė, o dėl kirčio ant „i“ vardą aplinkiniams neretai tenka pakartoti.

Jovaidė į Alytų atvyko iš Vilniaus. Mintis išsikraustyti iš sostinės jai kilo jau kurį laiką, o draugė alytiškė paskatino išbandyti gyvenimą šiame mieste. Moteriai Alytus pasirodė tinkamas kompromisas tarp didmiesčio ir mažesnės vietovės.

Apžiūrėjusi miesto mokyklas, labiausiai ji susidomėjo Jotvingių gimnazija. Vėliau ši įstaiga paskelbė ieškanti anglų kalbos mokytojos, todėl Jovaidė tai priėmė kaip savotišką likimo ženklą.

Nuo Šakių iki Vilniaus universiteto

Jovaidė kilusi iš Šakių. Ji savo gimtąjį kraštą vadina nuostabiu ir unikaliu, o vaikystę prisimena kaip įprastą gyvenimą lietuviškoje šeimoje, apsuptą draugų. Nors mažame mieste veiklos netrūko, baigiantis mokyklai ji labai norėjo išvykti į didesnį miestą, geriau pažinti pasaulį, sutikti naujų žmonių ir turėti daugiau erdvės.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad šakiečiai, arba zanavykai, laikomi taisyklingiausiai kalbančiais žmonėmis Lietuvoje. Mokinių pastebėjimai apie jos tarmę Jovaidės neerzina – priešingai, jai tai gražu.

Apie studijas ji rimčiau susimąstė tik dvyliktos klasės pabaigoje. Didelę įtaką padarė anglų kalbos mokytoja Audronė Cibulskienė. Nors mokykloje Jovaidė nebuvo pati aktyviausia mokinė, anglų kalba jai sekėsi, ji mėgo rašyti lietuviškai ir angliškai.

Tuomet ją sudomino tuo metu gana nauja audiovizualinio vertimo studijų programa. Jovaidė įstojo į Vilniaus universiteto Kauno fakultetą.

Mokytojos kelią pasirinko netikėtai

Mokytoja Jovaidė tapo neplanuotai. Išėjusi iš darbo biure ji ieškojo naujos, dinamiškos veiklos ir gavo pasiūlymą dirbti Vilniaus Fabijoniškių gimnazijoje. Kadangi jau turėjo nedaug mokytojavimo patirties ir ši veikla jai patiko, nusprendė pabandyti. Fabuose ji praleido trejus metus ir džiaugėsi kolektyvu.

Į Alytų ji persikėlė norėdama pabėgti nuo įtempto bei chaotiško laikotarpio asmeniniame gyvenime ir atrasti daugiau ramybės. Iš pradžių svarstė grįžti į Šakius, tačiau draugės paskatinta pasirinko Alytų.

Pirmasis rytas Jotvingių gimnazijoje kėlė šiokį tokį jaudulį – laukė nauja aplinka, mokiniai ir kolegos. Vis dėlto darbas prasidėjo sklandžiai, o rugsėjis ir pusė spalio prabėgo itin greitai.

Pamokose Jovaidė neapsiriboja vien anglų kalbos dėstymu. Ji su mokiniais pajuokauja, kalbasi apie gyvenimą ir stengiasi pažinti jų asmenybes. Gimnazijoje ji moko devintokus ir vienuoliktokus, su kuriais susitinka 3–4 kartus per savaitę, todėl ryšį laiko labai svarbiu.

Mokytoja nori, kad mokiniai jaustųsi laisvai, nebijotų kalbėti ir išsakyti nuomonę. Tai ypač reikšminga mokantis kalbos. Dirbdama su paaugliais ji pati mokosi daugiau empatijos, kantrybės ir gebėjimo nepriimti visko asmeniškai.

Anglų kalbą moka ne visi taip lengvai, kaip atrodo

Jovaidės nuomone, geras mokytojas turėtų būti kantrus, draugiškas ir gebantis motyvuoti. Anglų kalbos pamokose ypač svarbu kalbėti bei reikšti nuomonę, tačiau mokiniai kartais tyli, nes bijo suklysti, būti nesuprasti ar išjuokti. Todėl ji stengiasi kurti tolerantišką aplinką.

Mokytoja nesutinka, kad šiandien anglų kalbą mokyti lengva vien todėl, jog dauguma jaunuolių moka susikalbėti šnekamąja kalba. Mokiniams dar reikia išmanyti gramatiką, rašyti sudėtingų temų rašinius ir sukaupti tinkamą žodyną.

Pradėjusi dirbti Jovaidė suprato, kad mokytojo darbas – gerokai daugiau nei pamokos išdėstymas, kontrolinių taisymas ir pažymių rašymas. Pirmaisiais metais jai teko susidurti su mokiniais, kurie tikrino jos kantrybę ir ribas. Ne visada padėdavo nei griežtesnis, nei ramus tonas, todėl kartais ji jausdavosi bejėgė.

Mokytoja džiaugiasi, kad kolegos padėjo išgyventi pirmuosius metus. Dabar, sukaupusi patirties ir susidūrusi su įvairiomis situacijomis, ji šį darbą vertina ramiau.

Šiuo metu Jovaidė papildomai moko nedaug, nes korepetitorių pasiūla didelė, o laisvo laiko trūksta. Ji pati Vilniaus universitete mokosi ispanų kalbos ir siekia įgyti ispanų kalbos mokytojo kvalifikaciją. Šios kalbos ji norėjo išmokti jau seniai, o dabar pasitaikiusia galimybe pasinaudojo nedvejodama, nes ispanų kalba Lietuvoje sparčiai populiarėja.

Savo anglų kalbos žinias Jovaidė stiprina apsupdama save šia kalba. Ji dažniausiai angliškai žiūri filmus ir serialus, klausosi muzikos, skaito užsienio naujienas. Jos manymu, mokantis kalbos labai svarbu kuo dažniau ją girdėti ir matyti kasdienėje aplinkoje.

Mokymosi sėkmė, pasak Jovaidės, priklauso nuo žmogaus. Vieni greičiau įsimena žodžius, kitiems reikia daugiau laiko ir praktikos. Didelę reikšmę turi motyvacija ir pasitikėjimas savimi. Bijantiems kalbėti ji pataria pradėti nuo trumpų pokalbių, palaipsniui plėsti temas ir pasirinkti patikimą pašnekovą, kuris neteistų dėl klaidų.

Alytus ją nustebino žaluma

Prieš persikeldama į Alytų Jovaidė apie miestą žinojo nedaug ir manė, kad tai pilkas pramonės miestas. Pirmą kartą atvykusi pavasarį ji nuomonę pakeitė – nustebo žalumos ir gamtos gausa.

Alytuje, jos vertinimu, suaugusiam žmogui netrūksta reikalingų dalykų: čia yra parduotuvių, restoranų, parkų ir lankytinų vietų. Vis dėlto aktyviam jaunam žmogui, mėgstančiam vakarėlius bei šurmulį, miestas galėtų pasirodyti nuobodokas. Pačiai Jovaidei Alytus patinka, nes sostinės kamščiai, triukšmas ir greitas gyvenimo tempas buvo pradėję varginti.

Kartu su savo šunimi ji mėgsta vaikščioti parkuose ir nueiti iki Dailidės ežerų. Mėgstamiausia jos vieta – Mažoji Dailidė, kur, pasak mokytojos, ramu ir jauku. Atvykusiems žmonėms ji mielai parodo savo maršrutą: Dainų slėnį, Kurorto parką, Dailidės ežerus ir Dzūkų alaus restoraną. Ši ekskursija jos pažįstamiems paliko gerą įspūdį.

Ateityje Jovaidė Alytuje norėtų atrasti savo vietą, susikurti jaukius namus, būti apsupta artimų žmonių ir galbūt sutikti žmogų, su kuriuo galėtų kartu kurti ateitį. Ne veltui, kaip pati primena, Alytus vadinamas meilės miestu.

Meilė Eurovizijai subūrė bendruomenę

Jovaidė domisi Eurovizija. Internete susipažinusi su kitais konkurso gerbėjais ji su jais susidraugavo. Nedidelė bendruomenė kartu lankosi Lietuvos atrankos filmavimuose, o su keliais draugais ji vyko į Šveicariją stebėti Eurovizijos.

Gerbėjai „Instagram“ turi paskyrą „Europrietrankos“, kurioje skelbia linksmą turinį apie Lietuvos atrankos dalyvius. Sausį ir vasarį jų veikla būna ypač intensyvi.

Nuotaiką Jovaidei labiausiai padeda pagerinti laikas su draugais. Artimiausi žmonės ją apibūdina kaip linksmą, drąsią, nuoširdžią ir nebijančią iššūkių. Po sunkios dienos mokykloje atsipalaiduoti padeda skanus maistas, geras filmas arba pasivaikščiojimas lauke.

Mokinius, jos manymu, nustebintų tai, kiek daug veiklos telpa mokytojos gyvenime už klasės durų. Jovaidė mėgsta atrasti, keliauti ir patirti naujų dalykų, tačiau visų savo paslapčių kol kas atskleisti neketina.