Penkios dienos tamsoje pakeitė jos pojūčius: mokslininkė išvydo mirusius artimuosius ir nėrė į ledinį vandenį

Penkias dienas visiškoje tamsoje ir tyloje praleidusi Kalifornijos universiteto bioinžinerijos profesorė Kiana Aran pasakojo patyrusi tai, ko nesitikėjo. Moteris teigė regėjusi prieš daugelį metų mirusius artimuosius ir nebesupratusi, ar sapnuoja, ar haliucinuoja. Nors eksperimentas jai tapo rimtu išbandymu, vėliau ji sakė pradėjusi labiau vertinti įprasto gyvenimo dalykus.

Eksperimentas 2024 metų lapkritį vyko Lenkijoje. Kiana penkioms dienoms apsigyveno oloje, kurioje nebuvo šviesos, pramogų ar galimybės bendrauti su kitais žmonėmis.

Tamsa iškreipė laiko ir tikrovės pojūtį

Mokslininkė siekė išsiaiškinti, kaip jutiminė deprivacija, kai žmogus netenka įprastų jutiminių dirgiklių, veikia kūną ir protą. Ji tikėjosi, kad atsiribojimas nuo kasdienių trikdžių leis nuraminti nuolat skubančias mintis.

Leidiniui „The Scientist“ Kiana pasakojo, kad jos protas nuolat veikia. Ji buvo mėginusi jogą ir meditaciją, tačiau jai sunku nustoti galvoti apie tai, kas bus toliau, todėl kartais toks nuolatinis minčių srautas tampa pernelyg sunkus.

Oloje moteris turėjo lovą, tualetą ir dušą, o jos organizmo pokyčiai buvo fiksuojami specialiais jutikliais. Maistas būdavo pristatomas kartą per dieną, tačiau nenuspėjamu metu. Dėl to Kianai tapo sunku nustatyti, ar lauke yra diena, ar naktis.

Vis dėlto labiausiai ją nustebino ne prarastas laiko pojūtis. Visiškoje tamsoje ji pradėjo matyti tai, ko realiai ten nebuvo.

Kiana pasakojo išvydusi savo motiną, pusseserę ir močiutę, kurios buvo mirusios prieš daugelį metų. Jos esą sėdėjo kartu ir žiūrėjo į „iPad“ ekraną. Mokslininkė nebegalėjo suprasti, ar ši scena buvo sapnas, ar haliucinacija. Be to, nors oloje nebuvo jokio šviesos šaltinio, ji pradėjo įžvelgti objektų kontūrus.

Po dviejų dienų izoliacija tapo beveik nepakeliama

Jau antrąją dieną Kiana ėmė vis labiau nerimauti ir desperatiškai laukti eksperimento pabaigos. Ji svarstė, kaip ištvers dar tris dienas, jei neturi kuo užsiimti.

Mokslininkė šią patirtį apibūdino kaip savotišką kankinimą ir neslėpė norėjusi kuo greičiau palikti olą. Izoliacija pakeitė ir jos pojūčius: maisto skoniai bei tekstūros tapo neįprastai intensyvūs. Vėliau atlikti tyrimai parodė, kad jos seilėse padaugėjo skonio receptorių.

Tyrėjai taip pat užfiksavo pokyčių, susijusių su imuniniu atsaku, žarnyno mikrobiota ir vidiniu biologiniu laikrodžiu.

Nepaisant sunkių išgyvenimų, penkios dienos tamsoje Kianai tapo patirtimi, kurios ji iki šiol nepamiršo. Išėjusi iš olos moteris sakė tapusi dėkingesnė, kantresnė ir empatiškesnė, o šie jausmai išliko ir sugrįžus į įprastą gyvenimą.

Savo patirtį ji aprašė žurnale „Nature“. Kiana prisiminė, kad penktąją dieną, pagaliau išėjusi iš olos, apkabino jos laukusius kolegas ir draugus.

Norėdama vienu metu pajusti viską, ji nubėgo prie netoliese esančio užšalusio ežero ir nėrė į ledinį vandenį. Kiana rašė, kad šaltis kandžiojo odą, tačiau po penkių dienų tamsoje tai tapo ryškiausiu priminimu, kad ji yra gyva.