Tėvo liga šiaulietę pasivijo po dešimtmečių: dabar jos viltis – donoro inkstas

Inkstų ligos gali būti gydomos tol, kol pavyksta išsaugoti bent minimalią šių organų veiklą. Tačiau inkstams visiškai nustojus funkcionuoti, pacientams lieka du keliai – hemodializė arba transplantacija. 46 metų Vilmai, sergančiai paveldima inkstų policistoze, šiandien prieinamos gydymo galimybės, kurių neturėjo jos tėvas – ta pačia liga sirgęs vyras mirė nesulaukęs 42-ojo gimtadienio.

Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) Nefrologijos-toksikologijos skyriaus hemodializės centre nuolat gydoma dešimtys pacientų. Dializė padeda išgyventi, tačiau dauguma žmonių laukia žinios apie atsiradusį tinkamą donorą. Inkstą gali paaukoti tiek gyvas, tiek miręs donoras.

Sportišką gyvenimą pakeitė paveldėta liga

Šiaulietė Vilma – vardas pakeistas – vaikystėje save vadino „geležiniu vaiku“. Dešimt metų ji treniravosi fechtuoti, aktyviai sportavo, dalyvavo varžybose ir be problemų praeidavo sporto medikų patikras. Mama net stebėdavosi, kad dukra vaikystėje nebuvo turėjusi temperatūros.

Vis dėlto abi žinojo apie šeimoje slypintį pavojų – įgimtą inkstų policistozę, kurią Vilma paveldėjo iš tėvo. Jis su ta pačia liga gyveno tik iki 41 metų. Tarnybos Sovietų armijoje metu peršalęs vyras susirgo inkstų uždegimu, o liga vėliau kartojosi. Tuo laikotarpiu dializė nebuvo taikoma, todėl veiksmingo gydymo nebuvo. Vilmos tėvas mirė nuo širdies infarkto – vienos iš negydomo inkstų nepakankamumo komplikacijų.

Vilma pasakoja, kad jai liga išryškėjo vėliau nei tėvui. Žinodama apie riziką, ji kasmet tikrindavosi inkstus ultragarsu. Gydytojai nustatydavo pavienių cistų, tačiau laboratoriniai rodikliai ilgą laiką buvo geri. Sergant policistoze cistų skaičius palaipsniui didėja, ir Vilmos atveju procesas taip pat nesustojo.

Maždaug sulaukus 40 metų, tyrimai ėmė rodyti prastėjančią inkstų funkciją, nors pati moteris jokių negalavimų nejautė. Šeimos gydytojui paskyrus laboratorinius tyrimus, Vilma buvo nusiųsta nefrologo konsultacijai. Ji kreipėsi į RŠL Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vedėją, gydytoją nefrologę Eglę Gaupšienę.

Dializei pasiruošta, tačiau jos išvengti nepavyko

Šių metų vasarį dėl šlapimo takų infekcijos Vilma buvo paguldyta į ligoninę. Jai nustatytas inkstų uždegimas ir sepsis. Gydymas buvo ilgas ir sudėtingas, tačiau, kol inkstai dar veikė, gydytoja tęsė medikamentinį gydymą. Kartu jau reikėjo rengtis dializei, todėl ligoninėje Vilmai suformuota fistulė – kraujagyslių jungtis, naudojama hemodializės metu.

Po išrašymo kas mėnesį atlikti kreatinino tyrimai rodė, kad būklė blogėja. Per tą laiką Vilmai dar penkis kartus teko gydytis ligoninėje. Dėl skysčius varančių vaistų jos organizme pavojingai sumažėdavo kalio kiekis, kurį atkurti pavykdavo tik medikams padedant.

Fistulės neprireikė dar pusmetį, kol inkstai veikė bent minimaliai. Tačiau šių metų rugsėjo paskutinę dieną moteriai atlikta pirmoji hemodializė. Dabar į ligoninės dializių poskyrį ji vyksta du kartus per savaitę. Viena procedūra trunka 3,5 valandos, o organizmui pripratus jos trukmė bus pailginta iki 4 valandų.

Vilma sako, kad po dializės kol kas nepasijunta geriau. Priešingai, jai padažnėja pulsas ir savijauta pablogėja, o pagerėjimas ateina tik kitą dieną. Ji taip pat pažymi, kad iki inkstų funkcijos sutrikimo nejautė jokių simptomų – netino kojos. Šiuo metu moteriai atliktos šešios dializės. Išsamūs tyrimai kitų gretutinių ligų neparodė, todėl Vilma viliasi būti įrašyta į laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąrašą.

Ankstyva priežiūra gali atitolinti dializę

Gydytoja E. Gaupšienė aiškina, kad inkstų policistozė yra įgimta genetinė liga, dažniausiai perduodama šeimose. Cistos inkstuose nuolat didėja ir dauginasi, kol organai nebegali tinkamai atlikti savo funkcijų.

Anot nefrologės, Vilmai gydymas buvo suplanuotas laiku: spėta suformuoti fistulę, o dializę pradėti ambulatoriškai. Tačiau kai kurie pacientai į ligoninę patenka jau kritinės būklės. Tuomet skubiai formuojamas centrinės venos kateteris ir dializė pradedama stacionare, siekiant išgelbėti žmogaus gyvybę.

Anksti nustačius ligą ir laiku apsilankius pas nefrologą, visas gydymo procesas būna sklandesnis ir kelia mažiau streso. Pačios policistozės sustabdyti negalima, tačiau specialistas gali laiku gydyti komplikacijas, patarti dėl gyvenimo būdo ir mitybos, koreguoti vaistų bei skysčių vartojimą. Tai leidžia gerokai atitolinti dializės pradžią.

Policistozę ypač pavojinga tai, kad inkstai dažniausiai neskauda. Tik ligai pasiekus galutinę stadiją ir prasidėjus ureminiam organizmo apsinuodijimui šlapalu gali atsirasti pykinimas, vėmimas ir dingti apetitas. Žmonės, kurie nesilanko pas šeimos gydytoją ir neatlieka kraujo tyrimų, į ligoninę neretai atvyksta jau sunkios būklės, kai dializės reikia nedelsiant.

Gydytoja sako, kad pacientai, išgirdę tokią diagnozę, dažnai patiria šoką ir netiki, jog liga galėjo išsivystyti, nes nieko neskaudėjo. Todėl rizikos grupėms priklausančių žmonių stebėjimas ir ankstyvas siuntimas pas specialistą yra itin svarbūs.

Transplantacija – ne vienintelė galimybė po nesėkmingo bandymo

Didelė dalis hemodializuojamų pacientų laukia transplantacijos. Jų sveikata vertinama pagal nustatytus medicininius algoritmus, o surinkta informacija perduodama Kauno arba Vilniaus klinikoms, kur sutelktos visos Lietuvos inkstų transplantacijos. Ten sprendžiama, ar žmogus bus įtrauktas į Nacionalinio transplantacijos biuro laukiančiųjų sąrašą.

Kai kuriuos pacientus nuo šio proceso tenka atkalbinėti nuo baimių. Vieni nerimauja dėl papildomų urologo, ginekologo ar odontologo tyrimų, kiti būna girdėję neigiamų pasakojimų apie transplantaciją.

E. Gaupšienė pabrėžia, kad net ir nesėkminga transplantacija nereiškia gydymo pabaigos. Tokiu atveju žmogus grįžta prie dializės ir gali dar kartą laukti kitos transplantacijos.

Įrašius pacientą į sąrašą, inkstas skiriamas ne pagal buvimo eilėje trukmę. Lemiamas kriterijus – geriausias imunologinis paciento ir donoro suderinamumas. Todėl vieni žmonės skambučio sulaukia greitai, o kiti jo gali laukti kelerius metus.

Galimybe tampa ir gyvoji donorystė, kai inkstą paaukoja artimas giminaitis – brolis, sesuo ar vienas iš tėvų. Gydytoja savo praktikoje nėra susidūrusi su atveju, kai suaugę vaikai būtų paaukoję inkstą sergantiems tėvams. Dažniausiai patys tėvai tokios dovanos atsisako, nes nenori, kad jaunas žmogus visą gyvenimą liktų su vienu inkstu.

Pasak E. Gaupšienės, didžiausia viltis išlieka mirusio donoro organas. Todėl artimųjų sutikimas paaukoti mirusio žmogaus organus gali suteikti kitiems pacientams galimybę gyventi. Gydytoja pabrėžia, kad smegenų mirties nustatymo kriterijai yra labai griežti ir organai neimami iš žmogaus, kurį dar galima išgelbėti.

Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiais metais Respublikinėje Šiaulių ligoninėje paruošti keturi donorai, iš kurių paimti aštuoni inkstai buvo transplantuoti. Praėjusiais metais iš šešių donorų transplantuota dešimt inkstų.